%20(1).jpg)
Istoriniai Paminėjimai ir
Atradimai iš Naujo!
Daugelį metų eteriniai aliejai buvo naudojami religiniuose ritualuose, ligų gydymui ir kitokiems fiziniams bei dvasiniams poreikiams. Galbūt senųjų laikų gyventojai turėjo geresnį supratimą apie eterinius aliejus nei mes šiandien.
Yra išlikę 4500 metų prieš Kristų senumo įrašai apie balzamų su aromatinėmis savybėmis panaudojimą religiniams ritualams ir medicinoje.
Senovės egiptiečiai buvo eterinių aliejų panaudojimo meistrai. Istoriniai dokumentai aprašo vieną iš faraoniškos medicinos kūrėjų, garsųjį architektą Imhotepą (apie 2780–2720 metai prieš Kristų) kaip pagrindinį aliejų, žolelių ir aromatinių augalų propaguotoją ir taikytoją medicinoje.
Senovės egiptiečių šventyklų sienos yra išraižytos hieroglifais, kurie perteikia aliejų maišymą bei aprašo šimtus receptų. Šventas kambarys, kuris yra Izidės šventykloje Filai saloje, vaizduoja ritualą, kuris yra vadinamas „Kūno ir kraujo valymas nuo blogųjų dievybių”. Šis emocinis ritualas reikalavo trijų dienų valymo naudojant eterinius aliejus.
Senoviniame papiruse, kuris buvo rastas Edfu šventykloje, aprašyta medicininė formulė ir kvepalų receptai, kuriuos naudojo alchemikai ir aukšto rango kunigai maišant aromatines medžiagas.
Senovės egiptiečiai greičiausiai pirmieji atrado aromato potencialą. Jie atrado įvairius aromatingus mišinius, kuriuos naudojo tiek asmeninėms reikmėms, tiek šventyklose ir piramidėse.
Daug anksčiau nei Kristaus laikais egiptiečiai laikydavo eterinius aliejus gipso induose. Šie indai buvo specialiai gaminami eteriniams aliejams laikyti. 1922 metais, kada buvo atidarytas karaliaus Tutanchamono kapas, rasta apie 50 gipso indų, kurie buvo sukurti net 350 litrų aliejaus laikyti. Deja, kapų plėšikai išgrobstė daugumą aliejų, tačiau kai kuriuose induose vis dar buvo išlikę aliejų pėdsakai. Plėšikai pavogė eterinius aliejus, palikdami ramybėje auksinius kapo turtus. Tai tik įrodo, kokie vertingi yra šios civilizacijos sukurti kvapnieji eteriniai aliejai.
1817 metais buvo atrastas 265 metrų ilgio Eberso papirusas. 1500 m. prieš Kristų senumo ritinyje buvo aprašyti daugiau nei 800 skirtingais žoliniais receptais pagrįstos vaistinės priemonės. Kituose ritiniuose buvo aprašyta, kaip sėkmingai buvo gydomos 81 skirtingos ligos naudojant mirą ir medaus mikstūrą. Iki šiol mira yra atpažįstama kaip pagalbininkė kovojant su odos ir gerklės infekcijomis bei regeneruojant odos audinius. Būtent dėl miros efektyvumo apsaugant nuo grybelio ir bakterijų dauginimosi ji buvo naudojama balzamuojant.
Senųjų laikų Ionijos, Atijos ir Kretos gydytojai plūdo į Nilo civilizaciją, kad praturtinti savo žinias. Šiuo metu Hipokratas įsteigė Kos mokyklą (460 - 377 metai prieš Kristų), kuri su didžiu pasididžiavimu graikai pavadino “Medicinos Tėvu”.
Romėnai valydavo šventyklas ir politinius pastatus garindami eterinius aliejus. Jie taip pat naudojo kvapus savo voniose tam, kad sustiprintų gaivą ir naikintų ligas.
„Gyvenimiško mokslo tyrimai“ (2016), eterinių aliejų mažasis žinynas, specialusis pirmas leidimas kietu viršeliu.
Bibliniai Paminėjimai
Senajame ir Naujajame Testamentuose yra daugiau nei du šimtai įrašų apie smilkalus, įvairius kvapus bei tepalus. Tokie aromatiniai augalai kaip mira, cinamonas, rozmarinas, juozažolė, aralija, nardai, kasija bei bosvelija buvo naudojami patepimams bei įvairiems gydymams.
Izraelitams išėjus iš Egipto, Dievas davė štai tokį patepimo aliejaus mišinį: penki šimtai šekelių miros, du šimtai ir penkiasdešimt šekelių cinamono, du šimtai ir penkiasdešimt šekeliu ajerų, penki šimtai šekelių kasijos ir šiek tiek alyvuogių aliejaus.
Naujasis Testamentas mini, kad trys išminčiai dovanojo Jėzui bosvelijos ir miros. Taip pat nardų aromatas yra aprašomas Jėzaus patepime: „Jėzui esant Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdint už stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu, pilnu brangaus gryno nardo tepalo. Pradaužusi indelį, ji išpylė tepalą Jėzui ant galvos” (Morkaus 14:3). Taip pat minimas Jėzaus patepimas (Jono 12:3): „Paėmusi svarą brangių tepalų iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namai pakvipo tepalais“.
Biblija mini ir incidentą, kuomet Aaronas, siūlydamas smilkalus, sustabdė marą. Skaičiai 16:46-50 mini Mozės paliepimą Aaronui paimti smilkytuvą, įdėti anglių ir smilkalų ir „greitai eiti pas tikinčiuosiuos ir padaryti jiems patepimą, kadangi Dievas paleido rūstybę ir maras jau prasidėjo.” Biblijoje rašoma, kad Aaronas stovėjo tarp gyvųjų ir mirusiųjų, ir maras buvo sulaikytas. Svarbu paminėti, kad Biblijos ir Talmudo receptuose buvo naudojamos trys skirtingos cinamono rūšys. Cinomas yra žinomas kaip antibakterinė, antimikrobinė ir priešinfekcinė priemonė. Smilkalų sudedamoji dalis žinoma kaip stat (vertimo į lietuvių kalbą nėra), manoma tai buvo sladus, panašus į mirą, prieskonis, kuris taip pat atliko priešinfekcinį ir antivirusinį vaidmenį.
„Gyvenimiško mokslo tyrimai“ (2016), eterinių aliejų mažasis žinynas, specialusis pirmas leidimas kietu viršeliu.
Kiti Paminėjimai
Yra žinoma, kad Napoleonui labai patiko odekolonas, pagamintas iš nerolio ir kitų ingredientų, tad jis užsisakė net šimtą šešiasdešimt du buteliukus. Po Jeruzelės užkariavimo kryžiuočiai pargabeno atgal į Europą sukietintą rožių esenciją.
Taip pat XII amžiaus mistikė šventoji Hildergarda Bingenietė plačiai naudojo žoleles ir aliejus gydymui. Ši benediktinų vienuolė įkūrė vienuolyną ir parašė daugybę veikalų. Savo enciklopediniame medicininiame veikale apie gamtą ir žmogų „Physica“ mini, kaip naudoti augalus gydymo tikslais net dvejuose šimtuose skyrių.
„Gyvenimiško mokslo tyrimai“ (2016), eterinių aliejų mažasis žinynas, specialusis pirmas leidimas kietu viršeliu.
Atradimas
Eterinių aliejų taikymas moderniojoje medicinoje prasidėjo vėlyvajame XIX amžiuje. Pirmojo Pasaulinio Karo metais kvapiųjų esencijų naudojimas buvo stipriai paplitęs tarp civilinių ir karo ligoninių. Prancūzų gydytojas Monciere plačiai naudojo eterinius aliejus dėl jų antibakterinių savybių ir sukūrė keletą aromatinių tepalų.
Prancūzas mokslų daktaras René-Maurice Gattefossé yra laikomas aromaterapijos tėvu. Jis su grupele kitų mokslininkų pradėjo studijuoti eterinius aliejus 1907 metais.
Knygoje „Aromaterapija”, kuri buvo išleista 1937 metais, jis aprašo tikrą istoriją, kaip levandos eterinis aliejus buvo panaudotas gydant stiprų nudegimą. Šis pasakojimas literatūroje apie eterinius aliejus įgavo mitinį pobūdį. 1910 metų liepos 10 dieną daktaro Gattefossé laboratorijoje įvyko sprogimas, kurio metu jis pats atsidūrė liepsnų apsupty. Jam pavyko užgesinti liepsnas ant kūno, kai pradėjo vartytis pievoje, po to jis rašė: „mano abi rankos buvo padengtos greitai plintančia dujine gangrena. Patepus levandos eteriu sustojo audinių dujofikacija. Jau kitą dieną po šio gydymo prasidėjo gausus tinimas ir audinių atsistatymas.”
Tarptautinio aromaterapijos žurnalo redaktorius Robertas B. Tiserand’as ieškojo šios knygos dvidešimt metų. Galiausiai ją radęs 1995 metais išleido pakartotinį leidimą. Tiserand’as pastebi, kad Gattefossé nudegimai turėjo būti „labai stiprūs, jeigu po jų prasidėjo dujinė gangrena, kuri yra labai stipri infekcija”.
Savo studijomis daktaras Gattefossé pasidalino su kolega Jeanu Valnet, kuris tuo metu vertėsi medicinos praktika Paryžiuje. Antrojo Pasaulinio karo metu jis dirbo Kinijoje, kur išnaudojo didžiąją dalį turimų antibiotikų, tad daktaras Valnet karo pacientams gydyti pradėjo naudoti terapinės klasės eterinius aliejus. Jo paties nuostabai, eteriniai aliejai teikė didelę naudą kovojant su infekcijomis. Taip jis sugebėjo išsaugoti daugybės karių gyvybių.
Daktarai Paul Belaiche ir Jean Claude Laprazs buvo jo studentai ir tęsė Valnet darbus. Jie kliniškai išnagrinėjo antivirusines, antibakterines, priešgrybelines bei antiseptines eterinių aliejų savybes.
Būtent po šių daktarų tyrimų eterinių aliejų gydomosios savybės vėl imamos vertinti.
„Gyvenimiško mokslo tyrimai“ (2016), eterinių aliejų mažasis žinynas, specialusis pirmas leidimas kietu viršeliu.
